Endometriozė: 4 galimos skausmo priežastys

Endometriozė yra liga, kuria serga milijonai moterų visame pasaulyje, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta ir neteisingai diagnozuojama. Klasikinis šios ligos apibūdinimas – gimdą išklojančio audinio (endometriumo) randama neįprastose kūno vietose, t. y. už gimdos ribų. Endometriozės pakitimai dažniausiai aptinkami reprodukcinėje sistemoje, kuri apima kiaušides, kiaušintakius ir dubens ertmę. Jie sukelia nenormalias mėnesines, kurioms būdinga dismenorėja (skausmingos mėnesinės), menoragija (gausus menstruacijų tekėjimas) ir dispareunija (skausmingi lytiniai santykiai). Tačiau didesnio masto atvejai gali pažeisti žarnyną, šlapimo pūslę ir apendiksą.

Tai gali sukelti tokius virškinimo trakto simptomus kaip skausmingas tuštinimasis, mėšlungis, viduriavimas, vidurių užkietėjimas ir pykinimas mėnesinių metu. Endometriozė taip pat gali sukelti lėtinį dubens skausmą, neuropatiją, o kai kuriais atvejais net nevaisingumą. Dėl šių priežasčių svarbu gilinti žinias apie šią ligą ir toliau finansuoti mokslinius tyrimus, kuriais siekiama pagerinti ligos kontrolę ir gydymo priemones medicininiu požiūriu. Tačiau prieš tai būtina suprasti, kas tiksliai sukelia endometriozę.

Deja, atsakymas į šį klausimą nėra konkretus. Nors mokslininkų bendruomenė turi nemažai gerai ištirtų teorijų, nėra vienos pagrindinės endometriozės priežasties. Atrodo, kad, kaip ir daugelio kitų ligų atveju, egzistuoja mechanizmų, galinčių lemti didesnę riziką susirgti endometrioze, visuma. Todėl labai naudinga aptarti kai kurias iš šių siūlomų priežasčių.

Retrogradinės menstruacijos

Retrogradinės menstruacijos apibrėžiamos kaip atgalinis menstruacijų nuotėkis. Nors daugeliui moterų tai vyksta nedideliu mastu, spėjama, kad šis mechanizmas gali turėti įtakos endometriozės išsivystymui. Sampsono teorijoje apie retrogradines menstruacijas teigiama, kad endometriozė atsiranda dėl menstruacijų metu per kiaušintakius migruojančių ir į dubens ertmę patenkančių endometriumo ląstelių. Tai vienas seniausių principų, pasiūlytų endometriozės etiologijai paaiškinti.

Retrogradinių menstruacijų sukelti pažeidimai reaguoja į hormonų svyravimus, kurie moterims atsiranda menstruacijų metu. Tuomet šie pakitimai auga, menstruuoja ir toliau plinta palei normalią gimdos gleivinę, per kiaušintakius ir į dubens ertmę. Nors ši teorija pateikia hipotezę, kaip endometriumo ląstelės migruoja, ji iki galo nepaaiškina, kaip jos gali diferencijuotis į endometriozės darinius ir implantuotis negimdinėse srityse.

Kamieninių ląstelių teorija

Viena iš šiuo metu mokslo bendruomenėje labiausiai diskutuojamų ir prieštaringai vertinamų temų yra kamieninės ląstelės. Šios nediferencijuotos ląstelės geba transformuotis ir duoti pradžią neribotam skaičiui to paties tipo ir formos ląstelių bei kitų diferencijuotų ląstelių. Kitaip tariant, iš jų gali išsivystyti visų skirtingų tipų žmogaus organizmo ląstelės. Tai yra aktuali diskusijų tema, nes tai yra nepaprastas gebėjimas regeneratyviai augti taikant įvairias medicinines terapijas. Tačiau dėl to kyla ir tam tikrų etinių klausimų, nes norint gauti embrioninių kamieninių ląstelių, ankstyvasis embrionas turi būti sunaikintas. Tačiau mus domina, kaip manoma, kad šios pluripotentinės ląstelės vaidina svarbų vaidmenį endometriozės vystymuisi.

Kaip žinoma, gimdos gleivinė (endometriumas) pasišalina kas mėnesį per moters mėnesines. Kol šis audinys pasišalina, auga ir diferencijuojasi nauja endometriumo gleivinė. Manoma, kad už šį atsinaujinimą atsakingos pluripotentinės kamieninės ląstelės. Dėl jų savęs atnaujinimo ir atsinaujinimo potencialo spėjama, kad kamieninės ląstelės gali būti svarbios endometriozę sukeliančiuose endometriumo audiniuose, esančiuose už gimdos ribų. Todėl ši koncepcija vadinama endometriozės „kamieninių ląstelių hipoteze”.

Nors ji paaiškina, kaip endometriozės pakitimai gali prisitvirtinti negimdinėse srityse, ji nenustato, kaip šios ląstelės migruoja į minėtas sritis. Tačiau, sujungus ją su Sampsono teorija ir mullerioze (navikų, sudarytų iš ektopinio audinio, vystymasis), kamieninių ląstelių hipotezė yra trūkstama grandis, galinti paaiškinti, kaip atsiranda endometriozė.

Genetika ir gimdos anomalijos

Dar viena diskusija dėl endometriozės priežasčių yra susijusi su genetika. Pastebėta, kad egzistuoja ryšys tarp šeimos narių, sergančių endometrioze. Pacientės, kurių šeimoje yra sirgusių endometrioze, dažnai yra labiau linkusios ja sirgti. Be to, kad genetika vaidina svarbų vaidmenį klinikiniu lygmeniu, ją galima pastebėti ir molekuliniu lygmeniu.

Toliau tyrinėjant HOX geną – giminingų genų grupę, kontroliuojančią kūno plano vystymąsi, tam tikri regionai yra atsakingi už gimdos vystymąsi. Tačiau HOX geno mutacijos ir kintanti genų raiška gali lemti gimdos anomalijas. Manoma, kad dėl šių struktūrinių gimdos anomalijų moterys tampa labiau linkusios sirgti endometrioze, nes nuo endometriozės audinio sudėties priklauso, ar gimdos audinio pakitimai galės sąveikauti su pilvaplėve (pilvo ertmės gleivine) ir tapti funkcionalūs. Pavyzdžiui, sumažėjusi HOXA10 geno raiška ektopiniame endometriume pastebima gyvūnų endometriozės modeliuose. Visa tai rodo, kad galimas epigenetinis veiksnys, kuris gali turėti įtakos endometriozės vystymuisi, antriniam kitų priežasčių atsiradimui.

Gimdos peristaltika

Panaši, tačiau nuo gimdos struktūrinių pakitimų besiskirianti teorija yra susijusi su gimdos peristaltikos (judėjimo) tyrimu ir jos poveikiu ektopinio endometriumo audinio plitimui. Specialistai pasiūlė, kad, ultragarsu peršvietus laparoskopiškai įrodytą endometriozę sergančių pacienčių gimdos miometriumą (gimdos lygiuosius raumenis, esančius po endometriumu), dažnai galima matyti sustiprėjusį.

Panašios išvados pastebėtos ir atliekant fMRI tyrimus. Kadangi miometriumas ir endometriumas yra atsakingi už gimdos peristaltiką, remiantis pereinamuoju argumentu manoma, kad nenormali gimdos peristaltika gali turėti įtakos endometriozės išsivystymui. Nenormalaus gimdos judėjimo ir retrogradinių menstruacijų derinys yra dar viena priežastinė endometriozės etiologijos galimybė.

Išvada

Nors tiksli endometriozės priežastis dar nenustatyta, galima pastebėti, kad egzistuoja daugybė gerai dokumentuotų teorijų, iš kurių aukščiau pateikti tik keli pavyzdžiai. Be to, atrodo, kad kai kurios iš šių hipotezių, jas sujungus, sustiprina viena kitą. Štai kodėl daugelis medikų bendruomenės narių mano, kad endometriozės etiologiją lemia ne viena priežastis, o daugybė tarpusavyje suderintų mechanizmų, kurie veikia vienas kitą.

Norint padaryti kokias nors išvadas, reikia tęsti tyrimus, todėl labai svarbu ir toliau remti institucijas, siekiančias įgyti daugiau žinių šia tema. Būtent su tolesniais atradimais mokslo bendruomenė galės nustatyti endometriozės priežastis. Tai galiausiai padės medicinos pasauliui rasti naujų būdų, kaip patobulinti dabartinį endometriozės – ligos, dėl kurios kasdien kenčia milijonai moterų visame pasaulyje – diagnozavimą ir gydymą.