Ar auginate narcizą, ar aukštą savivertę turintį vaiką?

Tėvams tenka sunkiausias darbas pasaulyje. Jie yra atsakingi už tai, kad užaugintų kelias kartas žmonių, kurie galėtų valdyti pasaulį. Keičiantis pasauliui, keičiasi ir tai, kaip žmonės auklėja savo vaikus. Mūsų visuomenė atlieka didelį vaidmenį auklėjant mažus vaikus. Visuomenės komentatoriai manė, kad esame ant ribos, kai užauginsime narciziškiausią žmonių kartą. Šiais laikais tėvai turi mažas šeimas ir visada stengiasi apsaugoti savo vaikus nuo visų įmanomų grėsmių. Tačiau kartais turime sustoti ir pažvelgti į save. Ar mes lepiname savo vaikus? Ir ar auklėjame juos narcizais, ar aukštą savivertę turinčiais asmenimis?

Asmenybės modeliai

Psichologai dešimtmečius tyrinėja žmones ir asmenybės stabilumą. Ir skirtingi psichologai tiki skirtingais asmenybės raidos modeliais. Kai kurie psichologai tiki „kietuoju” asmenybės modeliu. Jie mano, kad žmonės gimsta su pastoviais asmenybės bruožais, kurie nesikeičia, tačiau gyvenime gali daug kartų keistis. Kiti psichologai tiki „skystojo” modelio principais. Pagal šį modelį asmenybės bruožai keičiasi, išnyksta ir pasipildo priklausomai nuo gyvenimo patirties. Trečioji psichologų grupė tiki „želė” modeliu. Pagal šį modelį žmonės, būdami jauni, pasižymi fluidiškumu, tačiau su amžiumi jie tampa nusistovėję. Daugelis mokslininkų mano, kad vaikystė iš tiesų atlieka didelį vaidmenį formuojant žmones ir jų savybes.

Ar auginame monstrų kartą?

Olandų psichologų Eddie Brummelmano, Constantine’o Sedikideso ir Sanderio Thomaeso teigimu, būdai, kuriuos naudojame siekdami pakelti vaikų savivertę, taip pat gali baigtis tuo, kad sukursime narciziškus monstrus. Šie psichologai mano, kad tėvai ir mokytojai atlieka didelį vaidmenį formuojant vaikų savigarbą. O kartais tai gali išslysti iš rankų ir paversti vaikus narcizais. Juk narcisizmas tėra perdėta savigarbos versija. Abu bruožai priklauso nuo to, kaip mus vertina kiti.

Šie psichologai atliko tyrimą šiai teorijai patikrinti. Jie stebėjo daugybę vaikų ir jų bendravimą su tėvais bei mokytojais ir vertino skirtumus. Tyrėjai nustatė, kad narcizišku elgesiu pasižymėjo vaikai, kurių tėvai juos be reikalo apipylė pagyrimais ir visada lygino su kitais vaikais, norėdami parodyti, kokie jie geresni. Šiems vaikams buvo būdingi narcisistiniai polinkiai. Vaikai, kurių tėvai juos vertino be jokių palyginimų, pasižymėjo aukštu savęs vertinimu, o jų asmenybėse nebuvo narcisistinių blyksnių.

Didelis skirtumas

Psichologai mano, kad tiek savigarba, tiek narcisizmas yra mūsų prielaidų apie tai, kaip mus mato kiti, dariniai. Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas, kuris lemia viską. Narciziški žmonės pasaulį mato hierarchine tvarka, kai žmonės turi nustatyti savo eiliškumą. Ir jie mato save šios psichologinės maisto grandinės viršūnėje. Tačiau aukštą savivertę turintys žmonės pasaulį mato kaip horizontalų galios nustatymą. Jiems nėra jokios hierarchijos. Jie laiko save vertingais asmenimis, bet nėra už ką nors pranašesni. Aukštą savivertę turintys žmonės tiki, kad, siekdami sėkmės, bendradarbiauja su kitais, o ne ką nors lenkia lenktynėse.

Būdas, kaip neauginti monstrų

Būdas užtikrinti, kad jūsų vaikas turėtų aukštą savivertę, o ne narciziškumą, priklauso nuo to, kaip elgiatės su savo vaiku. Skirtumas tarp dviejų komplimentų, pavyzdžiui, „geras darbas” ir „tu esi geriausias”, gali būti nedidelis, bet jis yra esminis. Pirmuosius naudokite tam, kad įkvėptumėte vaikui pasitikėjimo savimi. Jūsų vaikas turėtų pasitikėti savo gebėjimais, tačiau neturėtų manyti, kad jis yra geresnis už kitus. O jei jūsų vaikas turi žemą savivertę, tuomet turite sakyti jam komplimentus tinkamu būdu ir leisti jam suprasti, kad jis jų nusipelnė. Tai padės jūsų vaikui įgyti geresnį savęs suvokimą.

Norint užauginti vaiką, reikia daugiau nei kaimo. Taip pat reikia daug gerų vertybių ir teisingų žodžių.